Jaunos šeimos vila šimtamečių ąžuolų, tvenkinio ir pievų apsuptyje – pastatyta toliau nuo miesto, atsiskyrėliškai ramios gyvenimo tėkmės ieškančiam žmogui. Du į vandenį atgręžti gyvenamosios ir poilsio zonos tūriai, sujungti perregima stiklo galerija, neužstojančia pagrindiniu taku ateinančiojo žvilgsnio. Deginta mediena, naturalus akmuo, molio plytos, dažytas plienas ir žemiški jų tonai – pagrindinė jungtis tarp pastato lauko ir vidaus stilistikos. Ramybė lytėti, užuosti, nužvelgti. Stiklinės vitrinos interjere sujungia lauko ir vidaus erdves, atveria kelių planų vaizdą ir natūralios šviesos skvarbą, kuri atsispindi juodų, auksinių, sidabrinių detalių paviršiuose. Galerinė baltos spalvos tyla ir švara leidžia suskambėti grosteskiškiems ir fantasmagoriškiems šiuolaikinių Lietuvos menininkų peveikslų siužetams. Ąžuoliniai kelmai pagrindinėse erdvėse pasakoja žmogui senojo neišsaugoto ąžuolo legendą. Juk svarbiausias čia žmogaus buvimas!